Kategorija: Jaunimas

Pagal išsilavinimą esu veterinarijos gydytoja, studijas baigiau 2015 metų kovo viduryje. Herdsmanų mokyklą pradėjau dar neturėdama diplomo rankose – nuo šių metų vasario pradžios.

Pirmiausiai pasirinkau „Melžimo į linijas“ modulį. Savaitę mokiausi melžti su patyrusia melžėja, po to į melžimo liniją stojau viena melžti 90 karvių Panevėžio rajono „Atžalyno“ žemės ūkio bendrovėje. Taip melžiau du su puse mėnesio. Per tuos mėnesius pažinau visa bandą, nes buvau pakaitinė melžėja. Dvi dienas melždavau vieną grupę, o kitas dvi dienas – kitą. Melžimas leido pažinti patį gyvulį, pamatyti karvę iš arčiau. Supratau, kad taisyklingai melžiant negadinamas gyvulys, sumažėja mastito pavojus.

Toliau skaityti „Savo ateitį planuoju su herdsmano specialybe ir man visai nedaug beliko”

Esu penkto kurso veterinarinės medicinos studentė, „Herdsman school“ pradėjau pabaigusi ketvirtą kursą. Praeitais metais taip pat teko praktikuotis, tačiau tos praktikos metu daugiau laiko praleidau prie bandos valdymo, rujų stebėjimo ir sinchronizavimo, bei kasdienio veterinarinio darbo. Šią vasarą viskas buvo išties kitaip.

Kodėl sugalvojai dalyvauti „Herdsman school“?

Pasirinkau savo ateitį sieti su stambiais gyvuliais, konkrečiai karvėmis, todėl nesvarbu ar būsiu veterinarijos gydytoja ūkyje, ar būsiu fermos vedėja, ar užimsiu bet kokias kitas pareigas – privalau išmanyti visus gamybinius procesus tam, kad būtų pasiekti maksimalūs rezultatai ir užtikrinama gyvulių bei fermos darbuotojų gerovė. Todėl kai man pasiūlė sudalyvauti šioje programoje – sutikau. Toliau skaityti „Radau tai, ko ieškojau, ir nuėjusi tokį ilgą kelią nežadu suktis atgal”

Jau antrus metus iš eilės,  kovo 18 d., LSMU Veterinarijos akademijos Didžiojoje salėje vyko konferencija apie pasaulines ir Lietuvos pieno rinkų tendencijas bei didžiausių ir efektyviausių šalies pieno ūkių apdovanojimai “Pienės 2015″.

Labai norėtume padėkoti Žemės ūkio praktikų akademijos studentams (iš kairės) Monikai, Živilei, Indrei ir Mingaudui už pagalbą organizuojant renginį “Pienės 2015″.

Taip pat didelis dėkui Pauliui, Agnietei, Monikai, Justinai bei visiems kitiems prisidėjusiems prie renginio sėkmės.

Žinoma, didžiausios padėkos siunčiamos renginio vedėjui – Kęstučiui Mažeikai –  karjeros centro vadovui.

Šiemet jau penktus metus universiteto suolą trinanti Indrė yra ištikima Žemės ūkio praktikų akademijos dalyvė. Jau trečius metus ji vyksta į savanorišką praktiką į Pakruojo rajone įsikūrusią ŽŪB „Pelaniškiai”.

Indre, kas naujo šiais metais?

Visą šią vasarą praleidau kaip dešinioji veterinaro ranka. Kiekviena diena prasidėdavo skirtingu laiku, bet visad tarp 5:20 – 6:00 val ryto, viskas priklausydavo nuo suplanuotų dienos darbų.  Tai turbūt vienintelis sunkumas veterinaro darbe ;]]] Bet nieko, kol dviratuku atskuosdavau iki fermų, jau būdavau prabudusi, tad galėdavau iškart kibti į darbus.Tikrai jaučiausi lygiavertė darbuotoja su ŽŪB „Pelaniškiai“ veterinaru, nes kartu atlikdavome visus darbus pradedant paprasčiausiais temperatūrų stebėjimais, vaistų leidimu, masažų darymu, baigiant dokumentų pildymu. Toliau skaityti „Tai galimybė išbandyti veterinaro darbą nuo A iki Z”

Penktakursis Domas jau daugiau nei 3 mėnesius dirba Varėnos rajone įsikūrusioje žemės ūkio bendrovėje “Tėviškė”, kur atlieka baigiamąją praktiką. Santūrusis Domas labai trumpai papasakojo, kaip jam sekasi.

Keliuosi apie 6.25, ūkyje būnu 6.45-6.55. Pirmiausia melžykloje suleidžiu vaistus karvėms su mastitais, po to, jei yra, apžiūriu viduriuojančius veršelius, jiems irgi suleidžiu vaistus. Kai karvės išvaromos į ganyklas, deja mano veterinariniai darbai ir baigiasi. Turiu pakankamai laiko atlikti savo baigiamojo darbo tiriamąją dalį.

Reziumuojant galiu pasakyti, kad man sekasi visai neblogai, manau. Norint būti geru veterinaru, reikia „ranką atidirbti”, o kartais ir giliau pažvelgti į problemą. Palyginus abi praktikas supratau, kad dėstytojai nemeluoja, kad veterinarui svarbiausia profilaktika, tada ir nereiks nieko gydyti. Tačiau čia ir atsiranda problemos, ne viską taip lengva padaryti, kaip iš pradžių gali pasirodyti.

Ryškiausias įvykis buvo karvės skrodimas – dar nei karto neteko to daryti. Bent man tai buvo įspūdinga, nors, kai pagalvoju, kitiems tai galėtų pasirodyt ir kiek nesveika. Toliau skaityti „Veterinarui svarbiausia profilaktika, tada ir nereiks nieko gydyti”

Antrus metus iš eilės dabar jau ketvirtakursė Indrė gamybinės praktikos  žinių važiuoja semtis į Lygumų žemės ūkio bendrovę.

Vasaros pradžioje Indrė mums pasakojo:

„Dažnai mėgstu sakyti, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Per vasarą juk galima spėti ir praktiką atlikti ir dar su draugais pabūti. O ir labai svarbus momentas yra tas, kad norint pramogauti reikia ir užsidirbti.

Vasaros praktika naudinga ne tik tuo, kad turiu puikią progą per metus įgytas teorines žinias pritaikyti praktiškai, bet ir tai, kad tai gera investicija į ateitį. O ir laiko vasaros metu daugiau, tai nereikia čia sukti galvos, kaip čia ir atsiskaitymui pasiruošti ir į kokią praktiką nueit. Pati  labai norėčiau išmokti daryti lengvesnes ir sudėtingesnes chirurgines procedūras galvijams. Toliau skaityti „Bet kuriame dideliame ūkyje veterinaro karjeros galimybės yra didelės”

Būsimasis vet. medicinos ketvirtakursis Tautvydas beveik porą mėnesių dirbo Alytaus r. ŽŪB „Atžalynas„. Sugrįžęs iš praktikos jis mums papasakojo apie naują patirtį, laisvalaikį, svajones…

Mano darbo diena prasidėdavo 8 h ryto

Anksti keltis nereikėdavo, nes iki ūkio vos kelios minutės. Pirma savaitė man pačiam buvo kaip susipažinimo, adaptacijos laikotarpis. Bendravau su fermos vadove Albina Zubriene, vet.gydytoju Sigitu Jusu, kitais darbuotojais. Stebėjau kaip ir kokius darbus jie daro ir stengiausi neatsilikti. Darbas niekada nebuvo monotoniškas, visada būdavo kažkas naujo, nes kiekvienas gyvulys skirtingas. Toliau skaityti „Grįžus po darbo – atsiversdavau knygą, kartodavau užmirštus arba neišmoktus dalykus”

Vasaros praktikantai jau sugrįžo į universitetus semtis naujų žinių. Įspūdžiais iš savanoriškos gamybinės praktikos, atliktos ŽŪB „Žibartoniai„, šį kartą dalinasi Andrius.

Mano diena prasidėdavo lygiai 6.00 suskambėjus žadintuvui.

Greitai pašokęs iš lovos trumpai pasimankštindavau ir suvalgęs lengvus pusryčius 6.30 kartu su netoliese gyvenančiu bendrovės veterinarijos gydytoju vykdavau į darbo vietą, esančių 6 km nuo Žibartonių miestelio, kuriame gyvenau. Nuvykę į darbo vietą visada apeidavome visas fermas, apžiūrėdavome veršelius, bendrą ūkio situaciją ir kartu su dar dviem veterinarais aptardavome būsimus dienos darbus. Maždaug 8:30 būdavo melžiamo paskutinės – sergančios mastitu karvės, tad pirmiausia joms leisdavau į spenį antibiotikus, kartą teko atlikti ir užtrūkinimo procedūrą 20 karvių. Po to su kitu veterinaru eidavau mokytis drožti deformuotas karvių nagas, gydyti dermatitą, nagų opas, laminitą ir kartais nagų puvinį.

Darbą baigdavome tik priešpiet. Pietų pertrauka būdavo 12.00 – 13.00, tad pailsėję ir atstatę jėgas toliau dirbome, darbą baigdavome apie jau prasidėjus vakariniam melžimui apie 16.00. Taip pat iki pietų dar reikėdavo nueiti į veršides suleisti vaistų viduriuojantiems, plaučių ligomis sergantiems veršeliams, atlikti veršelių nuraginimo procedūras. Kasdien tekdavo nulėkti ir į fermas esančias gretimuose kaimuose, nes bendrovės fermos yra išsidėsčiusios trijuose kaimuose. Toliau skaityti „Labai stipriai praplėčiau savo žinias apie pieno ūkius ir jų gyvenimą”