Man patinka melžti karves!

mingaudas

Vasara jau įpusėjo… Grupelė entuziastingų, aktyvių, tikslingai planuojančių savo karjerą LSMU Veterinarijos  akademijos studentų intensyviai pluša įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Aplankėme Mingaudą, kuris jau  mėnesį ŽŪB “Piktupėnai” (Pagėgių rajonas) dirba melžėju.

 

 

Labai smalsu būtų sužinoti, kokia tavo darbo diena, kokius darbus kasdien atlieki, ką naujo išmokai?

Į darbą keliuosi trečią valandą nakties ir su visais privalomais atšvaitais dardu iki savo darbo vietos –  ŽŪB „Piktupėnai“ fermos –  kurioje laikoma apie 330  melžiamų karvių. Melžimas prasideda 4 valandą, tad prieš darbą dar išgeriame arbatos, pasitikriname, ar brigadininkė nepaliko nurodymų dėl kai kurių karvių, ir tada kimbame į darbą. Melžimo aikštelėje dirbame dviese. Tik pradėjus man dirbti, melždavome tris su puse valandos, bet man pramokus melžimo – jau pasimelžiame ir per 3 valandas. Tas pusvalandis gal ir neatrodo labai daug, bet ryte būna gera grįžti namo kad ir truputį anksčiau.

Melžimas iš pažiūros neatrodo sudėtingas dalykas – nuvalyti spenius, numelžti pirmąsias čiurkšles, teisingai uždėti aparatus ir prižiūrėti, jog nevyktų tuščias melžimas. Tačiau nėra taip lengva kaip atrodo, nes kai kurios karvės duoda mažai pieno arba ne iš visų spenių. Tokias karves reikia atsiminti ir ties jomis reikia atskirai užtrukti. Geriausiai man įsiminė karvės, kurios spardosi, nes uždėti joms aparatus nėra lengva 🙂

Anksti ryte pamelžus karves parvažiuoju atgal namo į Lumpėnus, kur gyvenu ŽŪK „Lumpėnų Rambynas“ įrengtame namuke. Nusnaudus keletą valandų, atsikeliu pavalgyti ir tada ruošiuosi į vakarinį melžimą, kuris prasideda 15:30. Na ir taip darbas vyksta dvi dienas, o po to turiu vieną dieną laisvą.

Neseniai pradėjau dirbti veršelių girdymo ir šėrimo darbus.  O prie veterinarijos daktaro neteko pabuvoti, nes šios vasaros tikslas yra susipažinti su fermos pagrindiniais darbais ir kaip jie teisingai turėtų būti vykdomi.

Ar praverčia studijų metu gautos žinios?

Melždamas karves visada prisimenu Produkcijos paskaitas, per kurias šnekėjome apie melžimo technologijas. Todėl dabar labai rūpinuosi, kad karvės nebūtų tuščiai melžiamos.

Kokia vyresnių bendradarbių reakciją į jauną studentą, būsimąjį veterinarijos gydytoją?

Su vyresniais darbuotojais sutariu gerai, nes jie žino, jog melžimas nėra itin lengvas darbas, o aš jame visai neblogai sukuosi. Klausdavo vis, ar patinka melžti, o kai pasakydavau, kad patinka, tai juokdavosi, jog jų vaikai tai nieku gyvu neitų melžti karvių. Pradžioje gal kartais juos erzindavo, jog per melžimo aparatų skleidžiamus garsus negirdėdavau, ką jie man sako. O šiaip, tai mielai bendradarbiai atsako į visus iškilusius klausimus, pasakoja apie fermą, įspėja apie neramesnes karves ir padeda, kai reikia.

Gal gali prisiminti kokį nors nuotykį, nesusijusį su darbu?

Na gal vienas iš tokių įsimintinesnių įvykių buvo, kai dviračiu anksti ryte skubėjau į fermą ir ant kelio tolumoje pamačiau žmogų bevarantį karves. Norėdamas būti mandagus, pravažiuodamas su juo sveikinausi, o jis tuo pat metu man šaukė, kad sustočiau. Bet buvo jau per vėlu ir aš įvažiavau tiesiai į jo per kelią nutiestą elektrinį piemenį. Jį aišku dviračiu nutraukiau ir teko ūkininkui padėti jį vėl pritvirtinti. Tada man nuvažiuojant ūkininkas įspėjo, jog priekyje yra dar kitas piemuo ištemptas, tad šio šiaip ne taip išvengiau….

Ar yra ką veikti kaime laisvalaikiu?

Laisvalaikiu dažniausiai lankau apylinkes: buvau ir ant Rambyno kalno užlėkęs, aplankiau Martyno Jankaus muziejų Bitėnų kaime, su „Lumpėnų Rambyno“ bendrove barža plaukėme Nemunu. Tad veikti tikrai yra ką, tik reikia norėti 🙂