Ūkiai jau atsisveikino su praktikantais, todėl nedelsdami, kol nauji mokslai ir darbai nustums praktikos prisiminimus, susitikome su Romena, kuri praktikavosi UAB Vikebas, pasiteirauti kokie įspūdžiai dar neišblėso.
Vidurvasarį nuvykai į ūkį, kaip sekėsi prisijungti prie naujo kolektyvo?
“Prieš praktikos pradžią buvo šiek tiek neramu, nes net neįsivaizdavau kas manęs laukia, kokius darbus reikės atlikti, tačiau atvykus į ūkį visos baimės dingo. Pačią pirmą dieną buvau supažindinta su būsimomis pareigomis, apžiūrėjau bendrovės teritoriją ir susipažinau su kolektyvu“, – džiaugėsi greitu ūkio tempu praktikantė.
Paminėjai, kad supažindino tave su pareigomis. Tai už kokius darbus buvai atsakinga? Kaip sekėsi juos atlikti?
Būsimoji veterinarijos gydytoja išvardino visą sąrašą darbų: „Pirmoji mano užduotis buvo apsiveršiavusių karvių temperatūros matavimas, kuriam kartais prireikdavo išmonės, norint išlaikyti karvę ramioje padėtyje, ir gero regėjimo, stengiantis tuo pačiu metu įžiūrėti auskarų numerius. Kiekvieną rytą savarankiškai matuodavau temperatūrą, leisdavau vitaminus, kitus paskirtus vaistus, suvesdavau gydymo ataskaitas į programą, asistuodavau veterinarijos gydytojams vakcinuojant ir nuraginant veršelius, tvarkant nagas, nuimant nuovalas ar sunkesnio veršiavimosi atveju. Padėdavau fiksuoti gyvūną įvairių procedūrų metu, taip pat tyriau veršingumą rektaliniu būdu, ultragarsu. Įgijau svarbių žinių apie karvių rujų stebėjimą ir kontrolę, šėrimą. Susipažinau su pagrindinėmis galvijų ligomis (metritu, mastitu, medžiagų apykaitos sutrikimais, nagų ligomis) ir gydymu, naudojamais vaistais ir jų dozėmis.“
Kaip vertini savo praktiką UAB Vikebas? Ar pasiryžtum ją kartoti ir kitąmet?
„Manau, kad svarbiausias dalykas visos praktikos metu buvo tai, kad gavau galimybę dirbti su draugiškais ir padėti pasirengusiais žmonėmis. Už įgytas žinias ir praktinius įgūdžius reikėtų dėkoti šauniems Vikebo veterinarijos gydytojams, kurie visada padėdavo, kantriai paaiškindavo, kaip atlikti vieną ar kitą procedūrą, ir nepykdavo, jei kas nepavykdavo iš pirmo karto. Taip pat dėkoju šiam projektui, kurio dėka, mes, dar būdami studentais, galime išbandyti save veterinarų vaidmenyje, – padėkos žodžių negailėjo Romena.
– Šios praktikos metu supratau, kaip skiriasi universitete gaunama teorija nuo tikrojo praktinio darbo. Nors į praktiką važiavau jau pabaigusi 2 kursus akademijoje, tačiau realiai pritaikiau tik labai mažą dalį savo žinių, turbūt dėl to, kad pirmuose kursuose studijuojame pagrindinius ir bendruosius dalykus. Dabar, pradėjus studijuoti labiau specialybinius dalykus, tvirtai žinau, ko ieškoti knygose, kokias žinias gilinti. Galiu palyginti praktikoje taikomus gydymo metodus su knygose aprašomais. Taip pat esu tikra, kad kiekvienas, norintis tapti geru veterinaru, turi savarankiškai praktikuotis jau studijų metais, nes tikras veterinaro darbas labai skiriasi nuo to, kokį jį įsivaizduojame sėdėdami auditorijose. Būtent dėl šios priežasties norėčiau į ūkį sugrįžti ir kitais metais – dar liko ką išmokti, ko paklausti, taip pat būtų galimybė pritaikyti per mokslo metus įgytas žinias ir, žinoma, būtų smagu vėl dirbti su draugišku ir geranorišku kolektyvu. Dėl pašaukimo galima ištverti ir miego trūkumą (keldavomės 4 val. ryto) bei fizinį nuovargį ir kartais nelabai paklusnias karves.“