Penktakursis Domas jau daugiau nei 3 mėnesius dirba Varėnos rajone įsikūrusioje žemės ūkio bendrovėje “Tėviškė”, kur atlieka baigiamąją praktiką. Santūrusis Domas labai trumpai papasakojo, kaip jam sekasi.
Keliuosi apie 6.25, ūkyje būnu 6.45-6.55. Pirmiausia melžykloje suleidžiu vaistus karvėms su mastitais, po to, jei yra, apžiūriu viduriuojančius veršelius, jiems irgi suleidžiu vaistus. Kai karvės išvaromos į ganyklas, deja mano veterinariniai darbai ir baigiasi. Turiu pakankamai laiko atlikti savo baigiamojo darbo tiriamąją dalį.
Reziumuojant galiu pasakyti, kad man sekasi visai neblogai, manau. Norint būti geru veterinaru, reikia „ranką atidirbti”, o kartais ir giliau pažvelgti į problemą. Palyginus abi praktikas supratau, kad dėstytojai nemeluoja, kad veterinarui svarbiausia profilaktika, tada ir nereiks nieko gydyti. Tačiau čia ir atsiranda problemos, ne viską taip lengva padaryti, kaip iš pradžių gali pasirodyti.
Ryškiausias įvykis buvo karvės skrodimas – dar nei karto neteko to daryti. Bent man tai buvo įspūdinga, nors, kai pagalvoju, kitiems tai galėtų pasirodyt ir kiek nesveika.
Darbuotojai tiek praeitais metais tiek šiemet labai malonūs, su manim bendrauja ir priima į savo ratą su malonumu. Čia pridurti tikrai nėra ko.
Gyvenimo sąlygos žymiai geresnės nei praeitais metais, tik va staiga atėjusiam rudeniui buvau nepasiruošęs, tai gerokai sušalau. Pradžioje iš proto vedė musės – žmogui, išradusiam musgaudį, tikrai reiktų pastatyt paminklą.
Susipažinau su kaimynais, bet šiaip nesu itin mėgstantis bendrauti žmogus ir ieškantis draugų ir visai gerai kad taip ir liktų :). Laisvalaikiu ir savaitgaliais žiūriu filmus ir bandau baigiamąjį darbą rašyti, bet labai jau tingisi… nuo rugsėjo jau nebus kas daryti – reiks susiimti.
Kur dirbsiu baigęs mokslus – laikas ir aplinkybės parodys. Bet pirmiausia reikia rankose turėti veterinarijos gydytojo diplomą.