„Praktika – suteikia įgūdžių ir neleidžia užsisėdėti vietoje. Antroji mokslo metų vasara praleista ŽŪB ,,Pelaniškiai“, atvėrė man duris į stambiųjų ūkių gyvenimą. Pamačiau tikrai daug, ir išbandžiau taip pat daug naujo” – džiaugėsi Agnietė.
Oficialiai dirbau selekcininke, tačiau buvo sudarytos galimybės išbandyti ir kitokių darbų: nuo vaistų leidimo iki melžimo, nuo karvių varinėjimo iki veršelių girdymo. Emocijų daug, patirties dar daugiau!
Per šį laiką praleistą ūkyje susipažinau su stambiųjų ūkių gyvenimu, jo darbų organizavimu, bei veikla prasidedančios nuo ankstyvo ryto ir galinčios užsibaigti vėlai vakare ar net vykti per visą naktį. Iki šiol buvo tekę susidurti su nedidele banda, tačiau įsitikinau, jog nesvarbu ar mažoje, ar didelėje fermoje – karvė toks pat unikalus, protingas ir smalsus gyvūnas.
Pagrindinis mano darbas ūkyje buvo – selekcija
Mano darbai praktikos metu prasidėdavo kaip ir daugumos žmonių – 8 valandą ryte. Kiekviena darbo diena nebuvo panaši į praėjusią, todėl iš ūkio į namus, kurie yra visiškai čia pat, kasdien grįždavau skirtingai. Tai lemdavo darbų gausa.
Kaip išsireiškė mano bendrabučio kambario draugė: ” Karvyčių piršlienė”. Tokio pobūdžio darbas man buvo naujovė. Darbo metu tekdavo stebėti telyčių bei karvių rujas ( šiuolaikinių technologijų pagalba stebėdavau karvių aktyvumą specialiose bandos valdymo programose („Alpro“ ir „Uniform“), o rujojančias telyčias tirdavau vizualiai), pagal kodus joms parinkdavau bulių. Dalyvaudavau paties sėklinimo metu, kontroliuodavau karvių bei telyčių veršingumo tyrimą (kuriuos atlieka sėklintojas nuo 61 d. po sėklinimo), atlikinėjau ir ankstyvojo veršingumo nustatymą laboratoriniu būdu tiriant hormonų kiekį kraujyje (ar karvė veršinga galime pamatyti jau apie 28 dieną po sėklinimo). Taip pasimatydavo embrionų žuvimai.
Daugiausia darbų būdavo pirmadieniais bei ketvirtadieniais, tada apžiūrai atskirdavau į protokolus patenkančius gyvulius, t.y. tinkamo amžiaus, neveršingas, nesėklintas. Jei karvė nerujoja, tai rujos sukėlimui naudojame hormonus, taip pasiekiame, kad visos karves būtų laiku apsėklintos. Kiekviena karvytė po tam tikro laiko yra mūsų apžiūrima.
Mano žinioje buvo naujagimiai
Mano žinioje buvo naujagimiai bei gyvulių judėjimas – registruodavau gimimus, išvežimus, kiekvieną vaikutį papuošdavau auskarais su identifikavimo numeriu.
Apžiūrėdavau naujagimių mamytes, jog visos turėtų antkaklius, pagal kuriuos stebimas jų aktyvumas garduose, bei apsilankymus melžimo aikštelėje. Rūpindavausi karvių grupavimu, veršelių apgyvendinimu tam tikrose vietose atsižvelgiant į jų amžių.
Teko atlikti ir veterinarijos gydytojo pareigų, pagelbėjau medicininės veterinarijos praktikantei, su kuria matavome temperatūrą visiems veršeliams: ir paaugusiems, ir mažiesiems. Šis darbas sukėlė labai daug emocijų, kadangi mažieji mūsų bijojo ir teko juos gaudyti po visą gardelį. Atrodytų lengva, tačiau koks stipresnis veršelis ir žiūrėk guli jau šiauduose.
Teorinės žinios ir praktiškos gudrybės
Praktikos metu įsitikinau, jog susidariusi nuomonė apie teorinio žinojimo ir darbų atlikimo praktiškai egzistuojančius neatitikimus yra tikrai teisinga. Čia man prireikė žinių iš anatomijos, fiziologijos, zoohigienos. Tačiau labai daug gyvenimiškų gudrybių sužinojau ir vietoje, kurių tikrai nemoko universitete.
Nuotykiai prasidėdavo jau nuo ryto
Susidurti su 400 melžiamų karvių ir dar tiek pat prieauglio tikrai buvo įdomu. Nuotykiai prasideda jau nuo ryto, kai gyvuliai keliauja pro selekcinius vartus. Atsiranda karvių, kurios pergudrauja kompiuterius ir išeina į savo gardą išsisukusios nuo veterinaro ar sėklintojo akių. Vis prisimenu, kaip nekilo ranka pirmą kartą ženklinti veršelių, atrodė, jog segant auskarus sukeliu daug diskomforto, tačiau vėliau procedūrą pradėjau atlikti pakankamai greitai ir kai kurie net nesuvokdavo, kas atsitiko. Įsegus auskarus paglostai, apkabini veršelį kaip vaiką. Netgi dažnai taip ir būna, jog juos girdantis asmuo veršelius savo vaikais ir vadina.
Ūkio senbuviai nuo pirmųjų dienų būna susidomėję atvykstančiu jaunimu
Vis tiek mes ateiname į ūkio darbuotojų nusistovėjusį gyvenimą ir įnešame naujų vėjų. Pačią pirmą dieną ir pati vaikščiojau kaip muziejuje, buvau ir stebėtoja ir eksponatas. Vaikščiojau paskui vedėją kaip gidą, ir bandžiau įsiminti visus darbuotojus, perprasti jų specifiką, neatsispyriau kai kuriuos ir išbandyti, kaip melžimas linijinėje 24 vietų aikštelėje, ar veršelio girdymas per pirmąsias 2 valandas po atsivedimo. Visi mielai leido išbandyti visus darbus, nesvarbu pagal specialybę tai ar ne. Labai šiltai bendravo ir pati ūkio selekcininkė, visada su šypsena, ir su pyragais.
Gyvenimo sąlygos ir laisvalaikis
Namelyje gyvenome šešiese. Neturėjome rūmų, tačiau svarbiausiais dalykais buvome aprūpinti: stogu virš galvos, nusiprausti, išsimiegoti ir pavalgyti buvo kur, o ko daugiau nieko ir nereikia…?
Praktikos laikotarpiu susipažinau su daug įvairių bei skirtingų žmonių. Laisvalaikiu pasinėriau į mokslo metais užmirštą pramogą: knygų skaitymą. Tačiau pastaruoju metu jos buvo vis tiek užmirštos, nes vakarais žaisdavome stalo žaidimus, tinklinį ar krepšinį tarpusavyje arba su kaimo gyventojų anūkais ir vaikais, kurie grįžo vasaroti į kaimą. Taip pat karštosiomis dienomis eidavome maudytis į netoliese esantį vandens telkinį.
Savo karjeros galimybių matau labai daug
Žinau, jog karjeros galimybių laikui bėgant gali atsirasti dar daugiau. Manau visa tai priklausys nuo progų pasitaikymo ir mano sugebėjimo jomis pasinaudoti. Baigus mokslus dirbti panašiame ūkyje tikrai sugebėčiau, manau susitvarkyčiau ir dar didesniame. Šia vasara praleista bendrovėje esu labai patenkinta, naudos ir patirties gavau labai daug, ir esu dėkinga jos suteikusiems žmonėms.