Studijos pasirinko mane, o ne aš jas…

Antrakursė LSMU Veterinarijos studentė Živilė – tikras miesto vaikas, niekada neturėjusi kaimo, tačiau visad jautusi jo poreikį, vasarą praleis ŽŪB Vaškai.

Papasakok apie save. „Esu tikras miesto vaikas, niekada neturėjusi kaimo, tačiau visuomet mane jis be galo traukė. Nuo mažumės mane supo daugybė naminių gyvūnėlių, tai buvo tarsi mano gyvenimo variklis. Dėl to ir svajojau tapti veterinarijos gydytoja, aišku visą laiką galvodavau tik apie smulkiuosius gyvūnus, nes su stambiais buvau susidūrusi tik tiek, kad matydavau juos ganyklose. Augdama pradėjau domėtis medžiokle, laukine fauna. Medžioklės varymo metu tekdavo susidurti su stambiais gyvūnais. Nors pamenu, kaip šiandieną, kai pirmą kartą ganykloje šėriau smilgomis arklį ir jis išsižiojo prie pat mano rankos –  baisiausiai išsigandau ir sakiau, jog niekada neprisiliesiu prie šio gyvūno. Bet kai atvykau į veterinarijos atvirų durų dienas ir pasivaikščiojau po akademiją, supratau, kad tai mano vieta. Įstojus mokytis, atlikdama budėjimus stambių gyvūnų klinikoje ir matydama arklius ir galvijus, supratau, kad tai nuostabūs gyvūnai ir norėčiau sieti gyvenimą su jais. Akademijos ponis Mocartas taip pavergė mano širdį, kad nustojau bijoti arklių ir dabar jie mano didžiulis džiaugsmas, net kyla minčių įsigyti ponį“, – pasakojo Živilė.

Tavo išsakytos mintys daug ką pasako, ir vis dėlto, kodėl pasirinkai būtent veterinariją?

Živilė nedvejojo: „Veterinarijos studijas pasirinkau ne vien dėl to, kad traukia gyvūnai, bet ir dėl pomėgio medžioti. Manau labai svarbu žinoti kuo daugiau informacijos apie plintančias užkrečiamas ligas ne tik mūsų kiemo teritorijoje, bet ir laukuose, miškuose ar ganyklose. Taip pat padėti sužeistam gyvūnui, kad jis nesikankintų, arba suteikti optimalias sąlygas kuo labiau artimesnes natūralioms gyvenimo sąlygoms.

Mano didžiulis noras būti kuo arčiau gyvūnų ir paskatino rinktis šią studijų kryptį, gydyti gyvūnus mano pašaukimas, ko negalėčiau pasakyti,  jei reikėtų gydyti ne gyvūnus, o žmones. Net galėčiau teigti, kad šios studijos labiau pasirinko mane, o ne aš jas. Tai mano gyvenimo pašaukimas, kurio stengiuosi nenuslopinti, o atvirkščiai – žingsniuoti vedama šauksmo.“

Dauguma studentų vasarą nori pailsėti nuo mokslų, pasiruošti ateinantiems studentavimo metams. Juk ir tu galėtum paatostogauti, pailsėti… kodėl „aukoji“ savo vasarą praktikai?

„Atostogos vasarą tikrai ne man, nemėgstu nieko neveikti ir švaistyti laką veltui. Jau nuo 16-likos kasmet dirbu vasaromis ir man tai patinka. Tai leidžia man jaustis savarankiška, bandau mokytis gyventi, žvelgti į gyvenimą nebe iš vaikiškos pusės.

„Aukoju savo vasarą praktikai“, tai tikrai nepavadinčiau auka, tai labiau atsidavimas tam, kas tave traukia ir daro laiminga. Ilgai net nedvejojau išgirdus apie pasiūlymą atlikti praktiką, kadangi pagalvojau, kad dirbti darbą, kuris tave traukia ir duoda daugiau patirties daug geriau, nei dirbti atsitiktinus darbus, nesusijusius su ateitimi, gyvenimo perspektyvomis ir mokslais.

Ši galimybė yra puiki tuo, kad bus galima įsitikinti ar darbas su stambiais gyvūnais tikrai man bus įkandamas ir panešamas ant mano moteriškų pečių. Gal kaip tik pamatysiu, kad neįstengsiu dirbti su stambia fauna. Be to,  ši praktika bus įdomi ne tik dėl darbo, bet ir dėl naujų įspūdžių, susipažįstant su nauju kraštu, papročiais ar tradicijomis bei naujais žmonėmis“, – svarstė būsimoji veterinarė.

„Tikiuosi praktikos metu gauti naudingų žinių apie stambių gyvūnų gydymą ir profilaktiką, gauti kuo daugiau praktikos įgūdžių, naudojant medikamentus, įvairias priemones. Pamatyti realiai, kaip vyksta veterinaro darbas fermoje, o ne tik mokytis teoriškai ar žiūrint filmuotą medžiagą.

Taip pat bandyti pačiai prisiliest prie gyvulio žinant, kad tas prisilietimas jam padės pasijusti geriau. Tikiuosi sutikti draugiškus ir geranoriškai padedančius žmones, kurie perteiks savo turimas žinias, negailėdami įdėti vargo ir pastangų mus mokant“, – paklausus ko tikisi iš praktikos, kaip žirnius pabėrė Živilė.