Dar pora savaitėlių ir šiuo metu bebaigiantys praktikas studentai kibs į mokslus. Susitikome su Indre, kuri jau trečias mėnuo savo dienas leidžia Lygumų ŽŪB, sužinoti kaip jai sekasi.
Kaip sekasi? Papasakok savo įspūdžius.
„Dar prieš pradedant atlikinėti praktiką pagalvojau, kad du mėnesiai – ilgas laikas. Tačiau šiandien visgi supratau, kad jei turi veiklos, laikas bėga greitai.
Sunku trumpai apibūdinti du mėnesius pažinimo, nes įspūdžių per šį laiką susikaupė tiek daug. Dar pradžioje bendrovės teritorijoje sugebėdavau pasiklysti pora kartų per dieną. Na nėra ko ir stebėtis, visgi ūkyje daugiau nei 2 tūkstančiai galvijų, o ir patalpos, kuriuose jie laikomi, užima didžiulius plotus, ką jau kalbėti apie grūdų sandėlius, garažus, kuriuose laikomas didžiulis technikos inventorius. Tačiau laikui bėgant, apylinkės ir jose dirbantys žmonės, pasidarė pažįstami, kasdieniai darbai įprasti ir aiškūs“, – prisiminė pirmąsias praktikos akimirkas studentė.
Praktiką atlikinėji jau trečią mėnesį, ką per šį laikotarpį išmokai? Už kokius darbus esi atsakinga?
„Jeigu neatsirasdavo skubių atvejų, tuomet rytiniai darbai prasidėdavo nuo įprastinės sergančių galvijų apžiūros. Gyvūnus prižiūrintys darbuotojai informuodavo veterinarą apie per naktį įvykusius nutikimus. Kadangi dirbdavom dažniausiai dviese su veterinarijos gydytoju, padėdavau užfiksuoti gyvūną. Vėliau suleisti vaistus ar atlikti kitas reikiamas procedūras, nes dėl palaido laikymo net ir paprasčiausias gydymas ar apžiūra apsunkdavo, o galimybė įvaryti gyvūną į stakles ne visur būdavo. Buvau atsakinga už profilaktinį mastito tyrimą, bei veršiukų ir karvių vakcinavimą ir dar daugelį kitų dalykų. Pildydavau įvairius aktus, todėl pamačiau, kad šitame darbe gana daug vadinamojo „popierizmo“, nors iki tol net nebūčiau pagalvojusi apie tai. Vakariniai darbai vykdo panašiai kaip rytiniai – priklausomai nuo situacijos“, – kasdienius darbus vardino praktikantė.
Kaip vertini praleistą laiką ūkyje? Ar praktika išpildė tavo lūkesčius?
„Praktika padėjo praplėsti akiratį ne tik apie veterinariją ar gydymą, bet ir apie pačią didžiulę pieno pramonę, bei joje dirbančius žmones. Mane nuo pat pradžių stebindavo ir vis dar stebina melžėja, kuri sugeba atsiminti daugiau nei šimto karvių vardus, bei jų numerius. Labai džiaugiuosi, kad teko padirbėti su labai geru felčeriu – Romualdu Dagiu, kuris veterinarijos srityje dirba jau 30 metų. Jis noriai dalinosi ne tik teorinėmis savo žiniom, bet ir kantriai mokė mane tai atlikti praktiškai.
Turbūt visiems būtų įdomu ar kitą vasarą kartočiau šią praktiką. Tikrai ir vėl norėčiau ūkyje išbandyti savo naujai sukauptas jėgas ir naujai per mokslo metus įgytas žinias“, – baigdama pokalbį teigė Indrė.