Vasaros praktikantai jau sugrįžo į universitetus semtis naujų žinių. Įspūdžiais iš savanoriškos gamybinės praktikos, atliktos ŽŪB „Žibartoniai„, šį kartą dalinasi Andrius.
Mano diena prasidėdavo lygiai 6.00 suskambėjus žadintuvui.
Greitai pašokęs iš lovos trumpai pasimankštindavau ir suvalgęs lengvus pusryčius 6.30 kartu su netoliese gyvenančiu bendrovės veterinarijos gydytoju vykdavau į darbo vietą, esančių 6 km nuo Žibartonių miestelio, kuriame gyvenau. Nuvykę į darbo vietą visada apeidavome visas fermas, apžiūrėdavome veršelius, bendrą ūkio situaciją ir kartu su dar dviem veterinarais aptardavome būsimus dienos darbus. Maždaug 8:30 būdavo melžiamo paskutinės – sergančios mastitu karvės, tad pirmiausia joms leisdavau į spenį antibiotikus, kartą teko atlikti ir užtrūkinimo procedūrą 20 karvių. Po to su kitu veterinaru eidavau mokytis drožti deformuotas karvių nagas, gydyti dermatitą, nagų opas, laminitą ir kartais nagų puvinį.
Darbą baigdavome tik priešpiet. Pietų pertrauka būdavo 12.00 – 13.00, tad pailsėję ir atstatę jėgas toliau dirbome, darbą baigdavome apie jau prasidėjus vakariniam melžimui apie 16.00. Taip pat iki pietų dar reikėdavo nueiti į veršides suleisti vaistų viduriuojantiems, plaučių ligomis sergantiems veršeliams, atlikti veršelių nuraginimo procedūras. Kasdien tekdavo nulėkti ir į fermas esančias gretimuose kaimuose, nes bendrovės fermos yra išsidėsčiusios trijuose kaimuose.
Dirbdamas išmokau leisti stiprinančius vaistus į veną, vaistus nuo mastito į spenio kanalą, gerai išmokau drožti deformuotas karvės nagas ir taip sugražinti joms pirminę formą, diagnozuoti ir gydyti laminitą, opą, dermatitą. Gebu nustatyti viduriuojančius, sergančius plaučių uždegimu veršelius ir pritaikyti gydymą. Taip pat dalyvavau padedant sunkiai besiveršiuojančioms karvėms, stebėjau, kaip atliekamas karvių sėklinimas, veršingumo tyrimas, pats bandžiau išvalyti gimdoje užsilaikiusias nuovalas.
Buvo labai įdomu prisiminti gyvūnų mitybos, pašarų ruošimo, gyvūnų laikymo higienos, farmakologijos, fiziologijos kursus, kadangi visa ši informacija bendrovėje dirbančių žmonių buvo kasdien taikoma. Su bendrovėje dirbančiais specialistais buvo įdomu padiskutuoti vienais ar kitais gyvulių šėrimo, laikymo ar priežiūros klausimais, gavau daug praktinių patarimų, ko akademijos teorinėje bazėje nėra.
Ši praktika, o kartu ir darbovietė, man buvo pirma gyvenime.
Buvo labai įdomu įsijungti į tokį gyvenimo ritmą, kai nuolatos privalai įsisprausti į tam tikrus laiko rėmus. Patyriau didelį stresą, kai pačią pirmą dieną nesuskambėjo žadintuvas ir aš pramigau. Atsikėliau visa valanda vėliau ir pamačiau, kad telefonas išsikrovė ir išsijungė, o aš vėluoju į darbą. Gerai, kad trumpam veterinaras buvo grįžęs į tame kaime esančią ferma ir neužilgo mane paėmė. Labai nemėgstu vėluoti, todėl vėliau buvau labai atidus, kad šitai nepasikartotų.
Visi ūkyje dirbę veterinarai ir dar daugelis kitų specialistų buvo gana jauni.
Didžioji dalis ŽŪB „Žibartoniai” dirbančių specialistų buvo mano tėvų amžiaus,o kai kurie ir jaunesni, tad buvo visai nesunku užmegzti su jais pokalbį. Esu gana drąsus ir kalbus, tad per trijų savaičių laikotarpį spėjau susipažinti kone su dauguma fermos darbuotojų, ne kartą diskutavome apie gyvenimą kaime, apie politiką, žinomą, apie veterinarinę mediciną ir jos perspektyvas. Buvo labai įdomu dirbti kartu su tokiais savo srities žinovais, labai stipriai praplėčiau savo žinias apie pieno ūkius ir jų gyvenimą.
Gyvenau sename bendrabutyje, kuris priklauso bendrovei.
Tai senos statybos pastatas, kurio pirmame aukšte buvo įsikūrę paštas, kredito unijos padalinys, medicinos punktas, o antrame aukšte buvo gal 10 kambarių. Aš gavau visą trijų kambarių butą, kuriame buvo ir svetainę, ir miegamasis, ir vonia bei virtuvė. Viename kambaryje miegojau, kitame įsirengiau svetainę ir valgomąjį. Labai džiaugiausi turėdamas šaldytuvą bei dujinę viryklę. Taip pat atvėsus orams pasinaudojau ir elektriniu boileriu, po darbų galėdavau nusiprausti šiltu vandeniu.
Apie laisvalaikį…
Grįžęs po darbo eidavau miegoti. Tuomet, atsikėlęs 18.00, vakarieniaudavau ir turėdavau visą laisvą vakarą, kurį praleisti kambaryje buvo liūdna. Greit pradėjau ieškotis papildomos veiklos, nesu iš tų, kurie gali leisti laiką vien žiūrėdami filmus ir valgydami spragėsius, tad apžiūrėjau visą miestelį ir radau krepšinio aikštelę. Esu didelis krepšinio mėgėjas, kaip tyčia buvau pasiėmęs sportinę aprangą, tad vakarais žaidžiau krepšinį. O ir vietinis jaunimas pamatę naują veidą kaime gausiau rinkosi žaisti, tad radau būdą, kaip palaikyti gerą krepšinio formą net ir praktikos kitame Lietuvos gale metu. Krepšinis gi suvienija žmones. Taip pat tikėjausi, jog galėsiu nueiti į biblioteką, tačiau darbuotoja atostogavo. Jaunimas sportuoja: vieni žaidžia krepšinį, kiti futbolą, treti užsiima kultūrizmu, nes miestelyje įrengta treniruoklių salė. Pats esu iš kaimo ir žinau, jog jaunimui kaime veiklos trūksta, tačiau šiame kaime buvo įdėta daug pastangų, kad jame jaunimas turėtų daugiau galimybių negu paprastai ir tai matyti. Manau, kad tai žingsnis į priekį suteikiant vaikams daugiau galimybių.
Esu gana optimistiškas savo profesijos atžvilgiu, planuoju rasti darbo kaimo vietovėje.
Tiesa, Žibartonyse veikiausiai nepavyks, nes kolegos veterinarai dar jauni ir energingi. Darbas didelėje bendrovėje turi savo žavesio, todėl neatmetu galimybės ir toliau siekti įgyti praktikos ir gal netgi dirbti ateityje kokioje nors bendrovėje. Labai svarbu yra geros darbo sąlygos. Manau, kad jaunų veterinarų trūkumas kaimo vietovėse lems vis gerėjančias darbo sąlygas ir atsiras tokių energingų jaunuolių kaip aš, kurie gero pasiūlymo pro akis nepraleis.
O kitiems studentams linkėčiau sukaupti daugiau ryžto ir imtis ieškoti to, kas patinka. Ryžtingumas lemia tai, jog priimame sprendimus, kurie ateityje mums gali būti naudingi. Ir svarbiausia rasti tokią veiklą, kuri žmogui patiktų.